Vyčio Snarskio pieš.2007 m. liepą, socialinės apsaugos ir darbo ministre būnant Vilijai Blinkevičiūtei, Vyriausybė nusprendė šiek tiek pasišvaistyti ir dosniomis motinystės išmokomis pakelti šalies gimstamumą. Pusmetį po vaiko gimimo „Sodra“ vaiką prižiūrintiems tėvams mokėjo 100 proc. jų gauto atlyginimo į rankas, o 2007 m. pabaigoje dosniai apmokamų atostogų laikotarpis buvo pailgintas iki metų.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Žinoma, nebuvo išvengta sukčiavimo – vaikus planuojantys tėvai keliaudavo pas darbdavius ir prašydavo fiktyviai pakelti jiems atlyginimus, kad vėliau galėtų tikėtis didesnių išmokų. Galbūt dėl gausesnės tautos į tokius atvejus buvo galima žiūrėti pro pirštus, tačiau, pažvelgus į statistiką, rezultatas nebuvo toks stulbinantis. 2006 m. Lietuvoje gimė 29,1 tūkst. vaikų, 2007 m. – 29,4 tūkst., 2008 m. – 30,9 tūkst., 2009 m. – 31,5 tūkst., o 2010 m. vėl sumažėjo iki 29,9 tūkst.
Gimusių vaikų skaičius Lietuvoje nuosekliai mažėjo nuo 2015 m., o šiemet, išgirdus, kad pernai pasaulį išvydo vos 17,1 tūkst. naujų lietuvių, viešojoje erdvėje imta skambinti pavojaus varpais. 2024 m. suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje siekė 1,1 vaiko vienai moteriai – tai itin žemas skaičius, palyginti su 2,1, kurio reikia norint išlaikyti populiaciją. Eurostatas prognozuoja, kad iki 2035 m. Lietuvoje vaikų gimstamumo kreivė tik žemės.
Lietuva nėra vienintelė, susidurianti su demografijos iššūkiais, – šiuos galvosūkius sprendžia ne tik kitos išsivysčiusios Vakarų valstybės, bet ir skurdesnės šalys Pietų Amerikoje, Afrikoje bei Azijoje (apie tai skaitykite kituose IQ straipsniuose).
Kol kas niekas nėra atradęs vieno stebuklingo recepto, kaip šią problemą išspręsti. Tačiau ar problema iš tiesų yra tokia baisi, kaip atrodo, ir ką galime daryti jau dabar, siekdami padėtį taisyti?
Atsargus optimizmas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės, sociologės Aušros Maslauskaitės teigimu, dabartinė situacija neretai vertinama šiek tiek ydingai. Politikai ar žinomi asmenys viešojoje erdvėje nurodo absoliutų vaikų skaičių arba suminį gimstamumo rodiklį, bet bandant vertinti situaciją reikėtų atsižvelgti ir į kitką.
„Reikia suprasti, kad turime gerokai mažiau moterų, kurios gali susilaukti vaikų. 17 tūkst. kūdikių lyginame su 60 tūkst., kurie buvo 1990-aisiais, kai turėjome gerokai daugiau moterų, galinčių susilaukti vaikų, – apie 900 tūkst. Dabar jų turime mažiau nei 600 tūkst., todėl natūralu, kad jos negali pagimdyti tų 60 tūkst. kūdikių“, – aiškino profesorė.
Be to, vertinant gimstamumo lygį galima žiūrėti ir į kitą skaičių – galutinį kohortinį gimstamumo rodiklį, kuris rodo, kiek vaikų susilaukė karta moterų, užbaigusių savo reprodukcinį amžių. 1980-ųjų pradžioje gimusių moterų vidutinis susilauktų vaikų skaičius yra 1,8 ir jis labai panašus į tą, kuris buvo moterų, gimusių 1970 ar 1960 m.
„Nors suminis gimstamumo rodiklis prastas, galutinis kohortinis yra stabilus, ir tai suteikia tam tikro optimizmo dėl to, kas vyksta dabar. Žmonės atideda pirmo ar paskesnio vaiko susilaukimą, ir ateityje mes turėtume tų vaikų matyti daugiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Lietuvai nepadėjo atgavus Nepriklausomybę ir po 2004 m. įstojus į ES išaugusi emigracija. Su jos banga šalį paliko ir nemaža dalis reprodukcinio amžiaus moterų, o jų atžalos gimė ir augo užsienyje. Nors dabar dalis emigrantų renkasi grįžti, jų skaičiai dar nėra tokie dideli.
Kas ir kodėl?
Metodologiškai teisingų apklausų, padedančių atskleisti, kodėl lietuviai susilaukia mažiau vaikų, Lietuvoje nėra daug. Galbūt dėl to, neturint konkrečių duomenų, dabartinė Vyriausybė, užsimojusi skatinti gimstamumą, ketina rengti diskotekas.
Šiemet bus pradėtas tarptautinis Gimstamumo ir šeimos tyrimas (GGP LT), pirmuosius rezultatus tikimasi pateikti 2027 m., antroji jo dalis bus tęsiama 2029-aisiais. „Tai mokslo struktūra, kurioje bendradarbiauja valstybės įstaigos, STRATA, Lietuvos mokslo taryba, Vytauto Didžiojo universitetas, Socialinių mokslų centras (LSMC), – vardijo LSMC jaunesnysis mokslo darbuotojas, demografas Vytenis Juozas Deimantas. – Tai tarptautinės struktūros dalis, kuri siekia sužinoti atsakymus būtent į šiuos klausimus: kiek žmonės tikisi ar nesitiki formuoti šeimas, kiek vaikų susilaukti. Metų pabaigoje jau turėtume turėti atsakymus.“
V. J. Deimantas pateikė 2006 m. Lietuvoje darytos ir GGP tyrimo dalimi buvusios apklausos duomenis, kuriuos galėjo palyginti su panašia metodologija 2021 m. atlikto tyrimo rezultatais. 2021-aisiais, pačiame COVID-19 pandemijos įkarštyje, daugiau nei pusė 31–36 metų grupės respondentų teigė norintys idealiu atveju turėti du vaikus, mažiau nei pusė teigė vaikų norintys susilaukti per ateinančius trejus metus. 2006 m. toje pačioje amžiaus grupėje didžioji dalis respondentų ketino per ateinančius trejus metus nesusilaukti vaikų arba apskritai jų neturėti, o pasiteiravus, kiek norėtų turėti vaikų, apklaustieji daugiau rinkosi 1–2 vaikus.
2021 m. apklausoje respondentus labiau neramino ne tik finansinė padėtis, ekonominis neapibrėžtumas dėl darbo ar pajamų, bet ir partnerystė, santykiai bei jų kokybė.
Nors suminis gimstamumo rodiklis prastas, galutinis kohortinis yra stabilus, ir tai suteikia tam tikro optimizmo dėl to, kas vyksta dabar.
Neturint pakankamai duomenų pačioje Lietuvoje, galima gręžtis į taip pat išsivysčiusias šalis, kurios eina panašiu keliu. Anot A. Maslauskaitės, kaip ir kitose valstybėse, dabartinė lietuvių karta gyvena užsitęsusio perėjimo į suaugystę etape – žmonės ilgiau lieka švietimo sistemoje, jiems užtrunka įsitvirtinti darbo rinkoje, taip pat įsigyti savą būstą.
„Šalia to demografai dažnai kalba apie didesnį neapibrėžtumą, su kuriuo susiduria jaunimas, – tai ir ekonominiai aspektai, ir kultūriniai dalykai, – kalbėjo profesorė. – Galime kalbėti apie socialinių medijų poveikį, kuris dažnai minimas, bet kol kas rimtų tyrimų, kurie įtikinamai parodytų, kaip socialinės medijos veikia jaunų žmonių partnerystės pasirinkimus, gyvenimo siekius, neturime.“ Prie neapibrėžtumo prisideda ir politinis nestabilumas, bendri procesai, susiję su pasaulio tvarka.
Nereikėtų pamiršti ir ryškėjančios skirties tarp moterų ir vyrų pažiūrų. A. Maslauskaitė atkreipė dėmesį, kad vis daugiau tyrimų rodo, jog jaunos moterys turi liberalesnes nuostatas, susijusias su moters ir vyro vaidmenimis šeimoje, o jauni vyrai labiau linkę prie tradicinių pažiūrų. „Kai kurie tyrimai rodo, kad jaunoji karta šiuo požiūriu yra socialiai konservatyvesnė nei vyriausia vyrų karta“, – pabrėžė profesorė. Tai taip pat veikia partnerio paieškas ir šeimos planavimą.
Įtakos turi ir vaiko kaina – ne tik ekonominė, bet ir psichologinė, kuri, anot A. Maslauskaitės, pasireiškia dėl šiuolaikinėje visuomenėje užaukštintų motinystės ir tėvystės standartų, sukuriančių didelį spaudimą naujiems tėvams. „Žmonės, jausdami tą kultūrinį spaudimą, lūkesčius, dažnai supranta, kad vaiko auginimas yra išskirtinai sudėtingas darbas, ir bijo, kad jis gali nepavykti, – svarstė pašnekovė. – Tokia kultūrinė kaina. Už to slypi ir tai, ką kartais įvardijame kaip galimybių praradimą, – žmonės „vaiko projektą“ lygina su „gyvenimo projektu“ ir vertina, kur jiems gali pasisekti, o kur – ne.“
ShutterstockKalbant apie antro ir paskesnio vaiko susilaukimą įsijungia papildomi veiksniai, susiję su darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo galimybėmis, lyčių vaidmenimis šeimoje. „Lietuvoje vis dėlto motinystė labai dažnai siejama su moterimis kaip pagrindinėmis vaikų augintojomis, – atkreipė dėmesį A. Maslauskaitė. – Natūralu, kad dirbančios jaunos moterys tą vaikų auginimo kainą patiria didesniu krūviu, ir kai reikia derinti vaiko auginimą, darbą, susilaukusios vieno vaiko pradeda galvoti, ar norės daugiau, nes pagalbos nebūtinai sulauks.“
Krepšeli, pasipurtyk
Prieš finansų krizę dalintos dosnios motinystės išmokos Lietuvoje kūdikių bumo nepradėjo, vilties, kad finansinės paskatos ar mokesčių lengvatos padėtų spręsti demografijos krizes, nesuteikia ir jas dosniai dalijančių valstybių pavyzdžiai, tokių kaip Lenkijos ar Vengrijos.
Tai patvirtina ir mokslinė literatūra bei tyrimai. „Jei ir būna poveikis, jis labai ribotas ir dažnai nepriklauso nuo sumos“, – teigė V. J. Deimantas. Lenkijoje papildomai dalinamos sumos neprisidėjo prie gimstamumo augimo, užtat sumažino vaikų skurdą. Dažniausiai išmokos paskatina tuos, kurie ir taip yra apsisprendę turėti vaikų, o to nenorintiems įtakos nedaro.
Abu IQ pašnekovai atkreipė dėmesį, kad finansinis skatinimas patinka politikams, nes tai gana greitai pritaikoma ir matoma priemonė, kurios įgyvendinimas ir mažiau apčiuopiamas rezultatas gali pasimatyti dar kadencijos laikotarpiu. Užtat kitos priemonės – lopšelių-darželių tinklo plėtimas ir prieinamumas, kultūriniai ar vertybiniai pokyčiai – reikalauja kur kas daugiau laiko bei pastangų.
„Galime daug mokėti, bet tai neišspręs problemos, kad moterys, jei vaikų auginimą siejame tik su jomis, po darbo dar dirbdamos tą antrą pamainą namuose susimąstys, ar norės turėti papildomo darbo tuose namuose ar kad jis būtų intensyvesnis, nepaisant, kiek eurų pridėsi“, – teigė A. Maslauskaitė.
Lygūs ir lygesni
Jei valstybei nepavyks paprastai nupirkti vaikų išmokomis, ką reikėtų daryti, norint, kad gimstamumo kreivė bent kiek kiltų? A. Maslauskaitės teigimu, vienos auksinės kulkos nėra, be to, neatsiranda ir greito rezultato.
V. J. Deimantas pastebėjo, kad dažniausiai mokslininkai kaip vieną iš trijų pagrindinių sprendimo būdų įvardija vaikų priežiūrą – tiek ikimokyklinio ugdymo, tiek tolesnio švietimo. Lietuvoje šiuo atveju daugiau minimi lopšeliai-darželiai, kurie skirtingose savivaldybėse nėra pakankamai geografiškai arti tėvų namų arba juose nėra pakankamai vietų. Minimos ir prailgintos grupės darželiuose ar mokyklose, kuriose vaikai prižiūrimi, kol tėvai vykdo kitus, darbinius, įsipareigojimus.
Internete, pasisukus kalbai apie šiuolaikines demografines tendencijas, juokaujama, neva „vyrai nori vaikų taip, kaip vaikai – šuniukų“.
Antra svarbi detalė yra vaiko priežiūros atostogos (VPA) – neperleidžiami mėnesiai, šiuo metu siūlomi ir Lietuvoje, bei trukmė. „Iki 18 mėnesių yra idealus ir maksimalus laikotarpis, nes moterys, kurios dažniausiai pasiima VPA, nepraranda savo ilgalaikių pajamų ir karjeros“, – teigė demografas. Taip pat svarbu tai, kokio dydžio VPA metu siūlomos išmokos – 70 proc. buvusio atlyginimo laikoma minimaliu atskaitos tašku. Lietuvoje šiuo metu šis skaičius siekia 60 proc. neatskaičius mokesčių, jei imamos 18 mėnesių VPA, 24 mėnesių trukmės VPA išmokos mažesnės (plačiau skaitykite straipsnyje „Darbas atostogų metu“).
Anot A. Maslauskaitės, daug priemonių, taikomų Lietuvoje, yra svarbios ir veikia, įskaitant VPA bei motinystės atostogas, neperleidžiamus vaiko priežiūros mėnesius: „Bet ko tikrai dabar reikia, tai šiek tiek praplėsti pačią perspektyvą ir galvoti apie paramos šeimai politiką neapsiribojant pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kaip dažnai vyksta Lietuvoje, – kalbame apie VPA ar geriausiu atveju ikimokyklinį ugdymą, bet vaikai auga iki 18 metų. Svarbu praplėsti perspektyvą ir galvoti šiek tiek ilgesne distancija. Reikia galvoti apie sisteminius dalykus, kurie reikalauja lėšų ir apgalvotų sprendimų.“
Internete, pasisukus kalbai apie šiuolaikines demografines tendencijas, juokaujama, neva „vyrai nori vaikų taip, kaip vaikai – šuniukų“. Toks požiūris atspindi realybę, kai neretai moterims ne tik reikia rūpintis nėštumu ir gimdymu, bet ir labiau prižiūrėti vaikus šiems augant, ypač pirmaisiais jų gyvenimo metais.
„Jei pasižiūrėtume į įvairias apklausas, kurios yra metodologiškai korektiškos ir matuoja moterų ir vyrų pareigas šeimoje, esame visuomenėje, kur tos pareigos yra labai asimetriškos, nepaisant to, kad moterys ir vyrai turi savo profesinį darbą ir įneša pajamas į šeimos biudžetą, – kalbėjo A. Maslauskaitė. – Tai irgi svarbi kryptis, kurioje ne taip lengvai galima pasiekti rezultatų.“
*****susije*****
V. J. Deimantas pritarė – vyrų įsitraukimas yra svarbus veiksnys. Lietuvoje moterys yra labiau išsilavinusios nei ES vidurkis, tikėtina, kad gavusios išsilavinimą sieks karjeros tikslų, vadinasi, antros pusės įsitraukimas planuojant šeimą ir vaikus yra labai svarbus. Tačiau net ir tose šalyse, į kurias žiūrima kaip pavyzdį – Švedijoje, Danijoje ar Norvegijoje, – vyrai vis tiek gali daryti mažiau intensyvius ar pastangų reikalaujančius darbus. „Pavyzdžiui, jei moteris gali prižiūrėti vaikus, kol jie serga, tėvai gali su jais žaisti – skirtingi darbai, skirtingas malonumas ir dėl to įsijungia kiti aspektai“, – sakė ekspertas.
Vis dėlto A. Maslauskaitė atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinėje demokratinėje santvarkoje valstybė nesiima prievaizdo vaidmens ir nesako žmonėms, kokios turi būti jų gyvenimo vertybės. Maža to, anot V. J. Deimanto, tyrimai rodo, jog prievartinis bandymas įtikinti žmones, kad reikėtų kažką keisti ar juos skatinti, dažniausiai atsisuka kitu galu ir sulaukia priešinimosi.
„Valstybė gali per įvairias politikos priemones, galvodama apie lyčių lygybės priemones darbo rinkoje, šeimos politikoje skatinti tą lygybę, – teigė A. Maslauskaitė. – Manau, kad būtent toks kelias būtų efektyvesnis, o ne tada, kai bandome moralizuoti ir aiškinti žmonėms, kad tokie dalykai yra teisingi. Pamokslavimai vargu ar duoda rezultatą, jei pažiūrėtume į visuomenę, kurioje gyvename.“
