ScanpixNeretai karas pristatomas kaip neišvengiama būtinybė siekiant apsaugoti valstybės suverenitetą, žmonių gyvybes, laisvę ar teritorinį vientisumą. Tačiau kartu karas reiškia masines žmonių, tarp jų ir civilių, mirtis, valstybės vidaus turto bei žmogiškųjų išteklių naikinimą, didelius finansinius nuostolius, masinę migraciją.
Nepaisant to, šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje karai nusineša begalę gyvybių. Galbūt daugelis galvoja, kad karo metu tai yra neišvengiama, o posakis „meilėje ir kare galima viskas“ virsta realybe, kuria galima pateisinti bet kokį elgesį. Tačiau taip nėra. Karas nėra tas legitimumas, kuris eliminuoja teisės galiojimą ir pateisina anarchiją, leidžiančią daryti viską. Prasidėjus karui teisė nenustoja galioti. Karo atveju taikomos tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės, kurios labai aiškiai nustato, ką galima, o ko negalima daryti net esant kraštutinėms grėsmėms. Šios teisės esmė labai aiški – ne kiekvienas valstybei priešiškų pažiūrų ar net atliekantis valstybei priešiškus veiksmus ir padedantis agresoriui žmogus yra teisėtas taikinys, kuriam gali būti beatodairiškai atimta gyvybė. Karas nėra tas veiksnys, kuris legalizuoja galimybę žudyti, plėšikauti ar be pagrindo atiminėti svetimą turtą ir pan.
Paulius PeleckisDiskusija audringa, atsakymo nėra
Tikriausiai dar neužmirštas rezonansinis epizodas Lietuvos krikščionių demokratų-Tėvynės sąjungos pirmininko ir Seimo nario Lauryno Kasčiūno vedamos tinklalaidės, kurioje buvo kalbama apie aktualų krašto gynybos klausimą, Lietuvos šaulių sąjungą ir planą atėjus dienai X, kai realiame gyvenime gali būti susiduriama su žmonėmis, turinčiais priešo ideologijai artimas pažiūras.
Laidoje dalyvavęs muzikos atlikėjas ir Lietuvos šaulių sąjungos narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras tiesiogiai paklausė, kaip reikėtų elgtis su Lietuvai nelojaliais piliečiais, ar juos „reikės nužudyti“?
Kaip turi būti elgiamasi su civiliais asmenimis, kurie tarnauja kitos šalies interesams, jų pajėgoms, o galbūt šnipinėja, vykdo diversijas?
Šis klausimas žiniasklaidoje ir visuomenėje sukėlė aštrią diskusijų bangą. Deja, tinklalaidės dalyvių dialogas kai kurių asmenų (ir netgi parlamentarų) buvo suprastas kaip atviras raginimas karo metu žudyti nelojalius Lietuvos Respublikai žmones, ypač tuos, kurie turi kitokias politines pažiūras ir kurios yra priešiškos Lietuvos valstybei. Vienas kitas Seimo narys viešai suabejojo, ar diskusijos metu išsakyti teiginiai nėra skatinimas susidoroti su žmonėmis dėl jų įsitikinimų ar lojalumo, o tai, jų manymu, galėtų pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, numatančias atsakomybę už niekinimą, skatinimą neapykantos ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausančius asmenis dėl jų etninės kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstymą smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu. Atsižvelgdami į tai, šie Seimo nariai kreipėsi į prokuratūrą su prašymu įvertinti, ar diskusijoje išsakytos mintys neprieštarauja Baudžiamojo įstatymo nuostatoms. Teisėsaugos institucijos, atlikusios išsamų aplinkybių patikrinimą, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Taigi ir po audringos viešosios diskusijos liko atviras klausimas – kaip turi būti elgiamasi su civiliais asmenimis, kurie tarnauja kitos šalies interesams, jų pajėgoms, o galbūt šnipinėja, vykdo diversijas ir panašius veiksmus, ar tokie asmenys kariaujančioje valstybėje dar turi kokią nors teisinę apsaugą?
Prieš ką galima pakelti ginklą?
Pabrėžtina, kad iki pat XIX a. vidurio galimybė atimti gyvybę priešui pavaldiems asmenims buvo reguliuojama tik papročiais. Tokių papročių pavyzdžių galima rasti ne tik Senajame Testamente, bet ir antikinės Graikijos bei Romos rašytiniuose šaltiniuose.
Tačiau vis dėlto faktiškai karo metu priešui ir jiems prilygintiems asmenims gyvybės atėmimas nebuvo ribojamas. Padedant Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui šie papročiai buvo pradėti kodifikuoti ir pamažu buvo imta riboti teisę atimti gyvybę vykstant karui. Dar XIX a. buvo priimti keli gana svarbūs tarptautiniai dokumentai, palengvinantys kariaujančių asmenų padėtį: 1868 m. – deklaracija, draudžianti naudoti sprogstamąsias ir padegamąsias kulkas, 1899 m. – deklaracija dėl lengvai apsisukančių ir susiplojančių kulkų panaudojimo. 1899 ir 1907 m. priimtos Hagos konvencijos, kurios galioja iki šiol ir kurios buvo esminis pagrindas priimant 1949 m. Ženevos konvencijas bei 1977 m. papildomus protokolus. 1949 m. buvo priimtos keturios Ženevos konvencijos: dėl sužeistųjų ir ligonių padėties pagerinimo veikiančiose armijose, dėl jūrų karo pajėgų sužeistųjų bei ligonių ir asmenų, patekusių į laivo katastrofą, padėties pagerinimo, dėl elgesio su karo belaisviais, dėl civilių gyventojų apsaugos.
Minėtos tarptautinės sutartys yra pagrindiniai šiuolaikinės tarptautinės humanitarinės teisės jus in bello (teisė kare, įskaitant tarptautinę humanitarinę teisę) dokumentai ir jose stipriai ribojama teisėto gyvybės atėmimo galimybė karo metu. Nuo 1949 m. humanitarinės teisės normų taikymas paprastai siejamas tik su faktine ginkluoto konflikto situacija. Todėl Ženevos konvencijose, iš dalies ir 1907 m. Hagos konvencijose, aiškiai nustatomi asmenys, kurių atžvilgiu galima naudoti ginklą, t. y. kuriems gali būti teisėtai atimta gyvybė ir už tai nėra taikoma jokia atsakomybė. Vieninteliai tokie asmenys, kurie pagal tarptautinės teisės nuostatas gali būti teisėtai karo metu nužudyti, likviduoti (t. y. už jų nužudymą nekyla teisinė atsakomybė), yra teisėti karo veiksmų dalyviai, vadinami kombatantais.
Daug metų tarptautinėje praktikoje nebuvo bendro požiūrio į tai, kas laikomas kombatantu. Oficialiai „kombatanto“ sąvoka apibrėžta 1949 m. Ženevos konvencijų I papildomame protokole (1977 m.), kuris papildo ir paaiškina keturias 1949 m. Ženevos konvencijas, kurios buvo priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Būtent šis protokolas įtvirtino „kombatanto“ sąvoką. I papildomo protokolo 43 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai (išskyrus medicinos ir religinį personalą, apie kurį kalbama Trečiosios konvencijos 33 straipsnyje) yra kombatantai, t. y. turi teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose.
Tad pirmiausia kombatantai yra ginkluotųjų pajėgų nariai (taip pat tarptautiniu požiūriu nepripažintos valstybės ar vyriausybės), sudarantys kariuomenę ir savanorių ar savigynos būrius, kurie formaliai integruoti į oficialias valstybės ginkluotąsias pajėgas ir yra jų dalis. Taip pat, remiantis trečiąja 1949 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, kombatantais laikomi nepriklausomų savanorių ar sukilėlių pajėgų nariai, kurie formaliai nėra integruoti į oficialias valstybės ginkluotąsias pajėgas, jei jie atitinka šią požymių visumą: a) turi atsakingą už savo pavaldinius vadą; b) turi sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą; c) atvirai nešioja ginklus; d) vykdo savo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių. Taip pat neokupuotos šalies gyventojai, kurie priešui artėjant stichiškai griebiasi ginklų, kad pasipriešintų įsiveržusioms pajėgoms, nespėję susijungti į reguliariuosius ginkluotuosius būrius, jeigu jie: a) atvirai nešioja ginklus ir b) laikosi karo įstatymų bei papročių.
Asmenų, kurių atžvilgiu galimas teisėtas gyvybės atėmimas, konkretus nustatymas rodo pažangą karo papročių srityje. Taip siekiama apriboti žūvančiųjų karo metu skaičių ir neleisti pasikartoti žmonijos istorijose buvusioms tragedijoms, pavyzdžiui, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, per kurios žuvo milijonai žmonių. Vis dėlto yra skirtingų žmonių požiūrių į karą ir įstatymus, taip pat į gyvybės atėmimą karo metu, todėl tik nuo atskirų kariaujančių valstybių priklauso, kiek jose asmenys realiai laikosi tarptautinės humanitarinės teisės normų, nes pats gyvybės atėmimo teisėtumas karo metu yra sunkiai nustatomas ir, deja, mažai kontroliuojamas.
Taigi tarptautiniai teisės aktai, prie kurių prisijungusi ir Lietuva, labai aiškiai nurodo asmenis, kurie priskiriami kombatantams, kurie turi teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose ir būti teisėtu taikiniu, t. y. jiems teisėtai gali būti atimta gyvybė. Tad „kombatantas“ yra teisinė sąvoka, kuri su pasakymais „nelojalus pilietis“ ar „diversantas“ neturi nieko bendro.
Kaip apibrėžti „nelojalų pilietį“?
1949 m. Ženevos konvencijos ir jų protokolai asmenų į nelojalius piliečius ar diversantus neskirsto. Išskiriami tik kombatantai ir civiliai, todėl „nelojalūs piliečiai“ arba „diversantai“ nėra teisinė kategorija ar asmens statusas, kuris leistų karo metu teisėtai nukauti kitą žmogų, jei tas asmuo nėra kombatantas.
Pasakymas „nelojalus pilietis“ yra buitinis, bendrinis, kurio turinys apskritai nėra aiškus. Tikėtina, kad konkrečiu atveju jis suprantamas tik pačiam kalbančiajam, todėl tikrai nėra tinkamas, kai kalbama apie asmenų kategorijas, kurios karo metu gali būti teisėtais taikiniais ir gali būti nukautos. Juk nelojalus pilietis gali būti ir asmuo, kuris palaiko priešo agresiją savo pažiūromis, tačiau neatlieka jokių veiksmų. Neatmetama galimybė, kad yra rizika, jog priešas gali tokiu asmeniu pasinaudoti savo tikslais, bet tokiam asmeniui karo atveju, nepriklausomai nuo jo retorikos, negali būti atimta gyvybė, nes tarptautinė teisė civilius asmenis saugo nediferencijuodama pagal jų pažiūras ir įsitikinimus. Visus civilius asmenis žudyti yra griežtai draudžiama.
Pasakymas „nelojalus pilietis“ yra buitinis, bendrinis, kurio turinys apskritai neaiškus.
Nelojalus pilietis netgi gali atlikti tam tikrus kenkiančius veiksmus, pavyzdžiui, šnipinėti ir teikti priešui informaciją. Tačiau vėlgi, jei jis nėra kombatantas ir jei jis sulaikomas nesipriešina tokiu būdu, kuris keltų pavojų kitų žmonių gyvybei ar sveikatai (nenaudoja ginklo), nepaisant to, kad jo veikla ir yra priešiška valstybei, jam lygiai taip pat negali būti „čia ir dabar“ atimta gyvybė. Toks asmuo turi būti sulaikytas ir teisiamas pagal Baudžiamąjį įstatymą, paskiriant jam įstatyme numatytą bausmę, o ne nužudytas prisidengiant jo nelojalumu valstybei bei karu. Toks šnipinėjimą vykdantis asmuo nėra kombatantas ir jį už veiklą privaloma suimti ir teisti, o ne iškart nužudyti. Priešingai, nei laidoje teigė disputantai, tokie civiliai asmenys garantuojamos tarptautinės humanitarinės teisės apsaugos nepraranda.
ScanpixNelojalūs piliečiai gali būti ir diversantai – asmenys, kurie vykdo diversijas. Tarptautinėje teisėje „diversantas“ lygiai taip pat yra apibūdinamasis, bendrinis žodis, kaip ir „nelojalus pilietis“, o ne formali statuso kategorija. Terminas „diversija“ kilęs iš lotyniško žodžio „diversio“ (nukreipimas) ir yra suprantamas kaip ardomoji veikla, kurios tikslas – pakenkti priešininkui ar valstybei. Tai gali būti karinė operacija, kuria siekiama atitraukti priešo dėmesį ir pajėgas, arba ardomoji veikla priešo teritorijoje, pavyzdžiui, gaisrai, objektų griovimas ar valdymo trikdymas, epidemijos ir pan. Diversija taip pat paprastai suprantama ir kaip priešiškų užsienio ar vidaus elementų veiksmai, kuriais siekiama susilpninti valstybės ekonominę ar karinę galią arba sukelti kariaujančioje šalyje neramumus. Atitinkamai diversantas yra žmogus, kuris vykdo slaptus, apgaulingus karo veiksmus, apsimeta teisei paklusniu civiliu asmeniu. Diversantai dažniausiai veikia slaptai ir yra specialiai apmokyti specialios paskirties dalinių kariai, tačiau diversijoms organizuoti gali būti pasitelkiami ir šalies, su kuria kariaujama, priešui palankiai nusiteikę piliečiai.
Pastarieji gali sprogdinti įvairius objektus, naikinti infrastruktūrą, gali žymėti įvairius objektus, kurie yra priešo taikiniai, gali organizuoti riaušes padėčiai destabilizuoti ar net stoti į priešo pusę ir kariauti su ginklu prieš savo valstybę. Ar tokius piliečius galima karo metu teisėtai nukauti, priklauso nuo to, kaip jie veikia. Jei jie atitinka kombatanto požymius – yra oficialiai prisijungę prie priešo karinių pajėgų arba nors ir nėra prisijungę, tačiau turi vadą, kuriam paklūsta, turi skiriamąjį ženklą, atvirai nešioja ginklą, laikosi karo įstatymų, – tokiu atveju jie yra teisėti taikiniai ir gali būti nukauti. Tačiau toks nukovimas bus teisėtas ir galimas ne todėl, kad jie gali būti bendriniais žodžiais apibūdinti kaip „nelojalūs piliečiai“ ar „diversantai“, o todėl, kad jie pirmiausia yra kombatantai, kurie atitinka tarptautiniuose aktuose numatytus požymius ir kuriuos likviduoti galima.
Tarptautinė humanitarinė teisė aiškiai nustato ribas, kada karo metu leidžiama panaudoti mirtiną jėgą.
Tuo atveju, jei diversantai neatitinka kombatanto požymių ir vykdo užduotis, kurių metu nenaudoja ginklų, jais nesipriešina, pavyzdžiui, žymi pastatus, tokie asmenys, nepaisant to, kad jie kenkia valstybei ir padeda priešui, negali būti nukauti ir privalo būti sulaikyti bei teisiami Baudžiamojo įstatymo numatyta tvarka už veikas, kurias atitinka jų veiksmai. Tarptautinė humanitarinė teisė nesuteikia teisės nužudyti tokį asmenį vien dėl to, kad jis vykdo neteisėtą veiklą, jei jis negali būti pripažintas kombatantu.
Kitoks situacijos vertinimas gali būti, jei sulaikomi tokie asmenys (diversantai, kurie neturi kombatanto statuso) priešinasi ginklu, arba nors ir neatitinka kombatanto požymių (pavyzdžiui, neturi skiriamųjų ženklų, vado), tačiau tegul ir netiesiogiai stoja kariauti priešo pusėn su ginklu ir puola (t. y. neteisėti kovotojai, neturintys teisės į kombatanto statusą). Tokiais atvejais veikia būtinosios ginties taisyklės, t. y. žmogus turi prigimtinę teisę gintis. Todėl, jei žmogus yra puolamas ginklu, jis gali atsakyti tuo pačiu. Gynybos veiksmai pripažįstami socialiai vertingais ir teisėtais ne tik taikos, bet ir karo atveju. Baudžiamajame įstatyme numatytos būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos nepraranda aktualumo ir karinio konflikto situacijoje, kurių metu teisėtai gali būti atimta žmogaus gyvybė.
*****susije*****
Nustatytos aiškios ribos
Iš esmės 1949 m. Ženevos konvencijos I protokole taip pat numatyta, kad tarptautinės teisės saugomi visi civiliai asmenys, išskyrus atvejus ir laiką, kai jie tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose. Tad šioje vietoje galimos diskusijos dėl paties pagrindo, kuriuo remiantis toks žmogus (neteisėtas kovotojas) galėtų būti teisėtai likviduotas – tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės per būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo institutą, – tačiau pati galimybė teisėtai nukauti asmenį yra, bet tik tada, jei jis yra ginkluotas ir priešinasi arba puola, o ne dėl to, kad kas nors nusprendžia jį priskirti diversantui.
Tad tarptautinė humanitarinė teisė aiškiai nustato ribas, kada karo metu leidžiama panaudoti mirtiną jėgą. Vien tai, kad asmuo yra nelojalus ar vykdo diversinę veiklą, nesuteikia teisės jį bet kada nužudyti, todėl disputantų garsiai nuskambėję pareiškimai, kad karo atveju neva galima likviduoti (nužudyti) valstybei nelojalius piliečius arba diversantus, yra teisiškai nepagrįsti ir klaidinantys. Net karo metu mirtina jėga negali būti naudojama stichiškai, pažeidžiant teisės aktus. Mirtinos jėgos karo metu panaudojimas yra teisėtas tik prieš asmenis, kurie atitinka kombatanto požymius arba kurie tiesiogiai su ginklu dalyvauja karo veiksmuose.
Aiškinant kitaip – karas prarastų teisinį bei moralinį pagrindą ir vėl taptų tiesiog stichinėmis ir nekontroliuojamomis žudynėmis. Tenka tik apgailestauti, kad veikiančiuose karo židiniuose šiandien mažiausiai paisoma tarptautinės humanitarinės teisės, o priimtos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, kuriose smerkiama agresija, turi minimalų poveikį.
Romualdas DRAKŠAS yra advokatas, profesorius, teisės mokslų daktaras
